Neil Gaiman – Žvaigždžių dulkės
Nuostabi istorija – pasaka ne vaikams. Visiškai
ramiu tonu pasakojama apie tai, kas gyvenime svarbiausia – šeima, santykiai,
meilė, drąsa ir ryžtas. Rekomenduoju.
Jodi Picoult – Kai tu išeini
Seniai mane buvo taip stipriai paveikusi kokią Picoult knyga, verkiau
pabaigoje taip, kaip seniai neblioviau. Tokia netikėta, tokia kartu paprasta…
ypač žmonėms, tikinčiais tokiais dalykais. Būrėjos personažas sužavėjo, o ir
visa istorija puikiai perteikta, buvo įdomu skaityti apie dramblius ir jų
santykius.
Anita Amirrezvani – Lygi su saule
Kadaise skaičiau šios autorės Gėlių kraują, tad ši taip neįtikino,
nesužavėjo kaip kad ana. Buvo gaila pagrindinės veikėjos, norėjusios gero, o
išėjo… na kaip visada. Visi papročiai ir istorija žavi, moterų žeminimas
kraupina. Knyga verta dėmesio, tačiau šioje nemažai politikos.
Jodi Picoult – Small Great Things
Prieš skaitant šį Picoult romaną radau atsiliepimus ir pačios autorės
pastabas, kad kiekvienas iš mūsų, kuris mano, kad nėra rasistas, toks pasijaus.
Pasijutau ir aš. Visą knygą skaitant negalėjau pateisinti tėvo, tačiau
vystantis jo istorijai, apie tai kaip jis augo, buvo auklėtas, kur įsivėlė,
pradėjau kažkiek net jį pateisinti. Nors jokio pateisinimo čia nė negali būti. Kol
auklėjamas, taip, žmogus negalvoja, bet vėliau suaugęs jau turėtų atsakyti už
savo veiksmus. Privertė susimąstyti. Ne tik apie tai, ar odos spalva kažką
lemia, bet ir apie kitus niuansus gyvenime – odos spalva, turtas, socialinė
padėtis… koks yra tas skirtumas, kuris vienus paverčia geresniais už kitus?
Lucinda Riley – Septynios seserys. Majos istorija
Lucinda Riley – Audrų sesuo. Alės istorija
Ojėj kokia smagi saga nusimato. Knygų serija apie seseris, kurios vieną
kitą bando palaikyti po tėvo mirties ir aiškinasi apie savo kilmę keliaudamos
netikėtomis kryptimis, sutikdamos joms svarbius žmones ir keičiančios savo
gyvenimą. Nenoriu atskleisti daug detalių, šiuose romanuose daug smagiau, kai
viskas išaiškėja skaitant. Skanaus. Laukiu kitų dalių.
Christina Baker Kline – Našlaičių
traukinys
Patiko, skaitant buvo įdomu, bet sakyčiau, jog tai labai neįsimintina
knyga. Skaičiau vos prieš porą mėnesių, o detalių kažkaip nelabai pamenu.
Margaret Atwood – Tarnaitės
pasakojimas
O. Čia mano knyga. Mėgstu kartais tokias. Moteriška aštuoniasdešimt
ketvirtųjų versija. Daug baisesnė. Buvo Hitleris, puolęs žydus, buvo Stalinas,
bandęs žlugdyti inteligentus ir protingesnius už save… o čia pasirinkta kita
grupė – moterys. Absoliučiai visos moterys. Negali bendrauti, mokytis, dirbti,
turėti šeimos, privatumo, norų, svajonių, negali valgyti ką nori, negali klausytis
muzikos… sąrašą galima tęsti be galo… skaitant apima jausmas, kad tai tarsi
labai baisi pranašystė. Kad tarsi kažkoks scenarijus kokiam kažkelintam
pasauliniui karui… ar tiesiog ateity atsiras koks diktatorius, kuris galiausiai
pasisems idėjų iš Atwood… baisu skaityti, tačiau tikrai džiaugiuosi
perskaičiusi.
Guillaume Musso – Angelo kvietimas
Pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Buvo taip įdomu, kad skaičiau net per
pertraukas darbe, o kolegos sakė, keista, kad ne į telefoną įlindusi. Daug kas
nuspėjama. Toks visiškas holivudinis romanas, su gražia pradžia, netikėtais
posūkiais, šaudo gaudo pabaigoje ir nuspėjama pabaiga. Bet kaip saldainiukas, sukramčiau,
saldumas dar kuriam laikui liko.
Lucinda Riley – Levandų sodas
Viskas, bandau užbaigti knygų apie prancūzus ir karą maratoną (jau
pamečiau skaičių kiek jų pastaraisiais metais perskaityta). Netikėtas siužetas.
Visų pirma, ta graži meilės istorija pradžioje, kur viskas įvyksta itin greitai
– nuspėjama. Supratau iškart, kad kažkas čia ne taip. Nebūtų Riley. Bet skaityti
nemažiau įdomu. O istorija istorijoje sužavėjo, nors ir apie karą. Labai įdomiai
viskas supainiota ir sudėliota, įtikina, o pabaigoje prireikė laiko suprasti
kas ten kam giminė. Sakiau kitus kartus skaitydama Riley knygas tikrai braižysiuos
giminės medį. Tikrai patiko. Gal mažiau už Orchidėjų namus, bet patiko.
Romain Sardou – Panelė Fransina
Kažką minėjau, kad nebenoriu knygų apie
karą, ir še tau. Tik šita sausa, nuspėjama, pergrūsta faktais, kurie, toks
jausmas, sudėti vien tam, kad padidėtų knygos apimtis. Pradžia buvo įdomi, visą
vidurį vos stūmiausi į priekį, o pabaigiau kad pabaigt. Pabaiga, buvo minėta,
kad bus netikėta. Man tokia nebuvo, aš pati būčiau panašiai pasielgusi.
Cheryl Strayed – Laukinė
Taip, tai yra mano knyga. Filmas matytas, pastatytas praktiškai
identiškai pagal knygą. Žiūrint jį seniau praverkiau nemažus epizodus ir visai
gailiuosi, kad knyga į rankas pateko tik dabar. Vis tiek labai patiko. Planuoju
(koks planuoju, jau nupirkti bilietai ir yra draugė bei transportas) poros
mėnesių kelionę po JAV (didelę dalį laiko ir praleisiu vakarinėse valstijose)
tad skaityti buvo nepaprastai įdomu. Patiko ir kelio istorija, ir Cheryl
emocijų kaita, jos augimas, gedėjimas, kuomet tikrai pereinami visi etapai...
nebuvo vietų, kurias skaityčiau ir mintys plaukiotų kažkur, nors knyga
nelengva... labai patiko. Tikrai rekomenduoju. Viena geresnių kol kas šiemet
skaitytų.