bėgant įvykiams už akių
pasakysiu, jog tai buvo viena iš įdomiausių knygų, skaitytų paskutiniu metu.
Geriausia? Ne. Įdomiausia – taip. Kodėl? Nes joje daug visko. Intelektualaus,
įdomiai išdėstyto, priverčiančio susimąstyti, su savimi padiskutuoti,
apsvarstyti, galų gale abejoti, tikrinti faktus, skaityti plačiau... tokios
knygos man ir patinka. Buvau pasiilgusi romano su stipriu istoriniu užnugariu.
Net
ant knygos viršelio paminima, kad istoriją pasakoja dvidešimt skirtingų
personažų. O tai, pasakysiu atvirai, mane išgąsdino. Bet, žinokit, be reikalo.
Tradiciškai buvau susiruošusi „konspektuotis“, tačiau kuo toliau, tuo labiau
supratau, kad to neprireiks. Autorius meistriškai pateikia informaciją.
Devynioliktasis
amžius. Iš Anglijos į Tasmaniją pajuda burlaivis su neįtikėtina ekspedicija –
kontrabandininku kapitonu, rojaus sodo ieškančiu pastoriumi, gamtininku, aborigenų
kaulų ieškančiu gydytoju ir ne ką mažiau įdomia įgula. Kita romano pusė – prieš
kelis dešimtmečius Tasmanijos saloje vykstantis vietinių čiabuvių „auklėjimas“
ir genčių kovos. Tikriausiai toks būtų pats trumpiausias šio didelės apimties
romano apibūdinimas.
Aš
visada sakau, kad esu ypač nusiteikusi prieš žmonių skirstymą. Pagal rasę,
religiją, odos spalvą, profesiją, luomą (?); bet kurias kitas priežastis.
Priskyrus žmogų vienai ar kitai grupei, niekad negali būti tikras, ar tas
grupės apibrėžimas tinka ir jam. Lygiai taip pat negali apie žmogų susidaryti
nuomonės, žinodamas, kuriai grupei jis priklauso.
Literatūrinis
nuotykis. Štai kas yra ši knyga. Tragedija persipina su komedija. Jūra
susilieja su salomis. Gyvenimas laive tampa svarbesnis už tą gyvenimą, kurį
paliko krante. Vienos tiesos – svarbesnės už kitas. Veikėjai pritrenkė savo
įsitikinimais. Labiausiai – pastorius, išsiruošęs į ekspediciją tam, jog
Tasmanijoje rastų rojaus sodą. Atleiskit, atskleisiu tai, kad būtent jis buvo
tas veikėjas, kuriuo nuolat šlykštėjausi labiausiai. Tamsus, neišprusęs,
nelankstus ir nuolat visais besinaudojantis ir mokantis tik imti, o ne duoti.
Tarsi religija jam suteiktų tokias jėgas ir galias, kurių nesuteikia niekam
kitam. Nieko daugiau nematė be savo tiesų, arogantiškas, piktas, negatyvus.
Skaudu
skaityti, kaip gerais norais paremta ekspedicija virsta ego matavimusi ir
šlykščiausių žmonių savybių paroda. Ir dėl to – skaudžios pasekmės. Nepaisant
neigiamų dalykų, buvo įdomu daugiau sužinoti apie Australijos aukso karštinę,
ir tai, kaip žmonės jai lengvai pasiduodavo.
Kita
siužetinė linija mane domino kur kas labiau – Tasmanijos čiabuviai. Jų
gyvenimas, papročiai, kultūra ir... jų genocidas. Atvykę anglai elgėsi beveik
taip pat, kaip buvo elgiamasi su Amerikos indėnais. O gal ir blogiau...
čiabuviai buvo paversti vergais, išnaudojami. Tikrai nesinori daug ko pasakoti
– o ir išsiplėst galiu lengvai iki kelių lapų, tačiau skaityti lengva nebuvo.
Atneša krikščionybę, neleidžia kalbėti savo kalba, prikabina nauju vardus, bando
jiems primesti savo taisykles ir nuostatas. Atėję į JŲ žemę. Taip neteisinga.
Niekada nebuvo ir nebus. Ir dar kalba, kad čia jiems daroma geras darbas.
Manoma, kad jie yra mažiau išsilavinę; na gerai – nemoka rašyti ar skaityti.
Bet juk komunikacija neapsiriboja vien raštu. Nesupranta Biblijos ar Dievo
sąvokų ir įsakymų – bet juk jie šimtus metų gyveno ir išgyveno patys – matyt –
turi kokius dievus ar tikėjimą ir patys. Skaičiau ir ėmė siutas. Kodėl ta
krikščionybė ir jos „išlaisvinimas“, „geri motyvai“ išnaikina ištisas tautas ar
gentis? Nesąžininga taip, ateiti ir į svečius ir diktuoti savo taisykles, o
galiausiai namų šeimininkus išvaryti. Arba tai, kaip gentys buvo geranoriškos,
nenorėjo nieko pulti, tačiau priverstos gintis liko kalčiausios.
Galėčiau
kalbėti ir kalbėti apie genocido problemas... Tasmanija, Amerika, Ruanda,
žydai... taip eini per šimtmečius, ir vis tas pats, tik geografiškai per
žemynus išmėtyta... bet visiškai tos pačios baisybės vyksta ir galo nematyt...
Puikus
romanas. Mokslas prieš religiją. Rasizmas. Mirtis ir pagarba jai. Gentys,
čiabuviai, kelionės laivu... mokėjimas būti ir išlikti žmogumi. Daug čia visko.
Tikrai daug. Bet esu nuoširdžiai nustebinta to, koks turtingas pasakojimas ir
kiek daug jaučiuosi sužinojusi. Tikrai rekomenduoju. Į šią kelionę verta
leistis, tikrai tikrai.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
