Oj
kokia nuostaba mane ištiko skaitant šį romaną. Viktorijos laikai. Pats
„derlingiausias“ amžius ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visoje Europoje;
tobulėja pramonė, mokslas, medicina, žmonės įgija daugiau teisių (su keliomis
išimtimis). Jeigu jie yra mieste ir gali daugiau lengvai pasiekti. Būna juk
panašios situacijos ir šiais laikais, kuomet miestas ir kaimas, o ypač žmonės
juose, skiriasi kaip diena ir naktis. O šis romanas būtent apie kaimo gyvenimą.
„Esekso
slibinas“ – labai keista knyga. Tiesiog neįprasta. Pasakojimas atskleidžia XIX amžiaus pabaigos intrigas
ir problemas, puikiai sukuria kontastą tarp miesto ir kaimo, tarp vidutinės ir
aukštesniosios klasių.
Kora
– jauna moteris, po vyro mirties viską meta ir pasiėmusi sūnų atvyksta į Eseksą
tirti įvairių uolienų ir fosilijų. O miestelis susikaustęs, visi žmonės
įbauginti pelkynuose ir dumblynuose gyvenančio slibino. Kora netrunka
susipažinti su klebonu Viljamu Ramsonu ir jo nuoširdžia ir šilta žmona Stela.
Lyg ir vyktų normalus gyvenimas, tačiau Kora netrukus išgirsta legendą apie
slibiną ir ja susidomi, o miestelyje pradeda dėtis keisti dalykai...
Labai
daug kartų skaitant vis reikėjo grįžti. Perskaitai pastraipą dvi ir supranti,
kad nieko nesupratai. Tekstas labai gražus, turtinga ir spalvinga kalba leidžia
mėgautis, nors skaityti nebuvo lengva. Tikrai ne atostogų romanas.
Vėl
eilinį kartą menkinami dalykai, apie kuriuos nežinoma – medicina, ypač
chirurgija, nes juk kaip galima pjaustyti dievo kūrinį? Mergaitė svajoja būti
gydytoja? Nebus! Vaikas keistai elgiasi - jo reikia
bijoti. Šiais laikais suprantame, kad ko gero vaikas – autistas. Ir dar
begalės tokių pavyzdžių, puikiai iliustruojančių, kaip iš tiesų mes
patobulėjome. Nors dar tikrai yra kur. Diskriminacija tarsi peršoka nuo vienų,
ant kitų, kurie atrodo, kalba, ar tiesiog gimsta kitokie.
Tie,
kurie nemėgstate fantastikos, nesileiskite atbaidomi pavadinimo. Nors skaitant, patikėkite, minčių kyla
visokių – tikrai buvo keli nejaukūs epizodai, kuomet ta gotikinė nuotaika
prasiskverbia iki kaulų smegenų... ne fantastikos ir ne slibinų reikia bijoti.
Ne tamsos, kuri nusileidžia kartu su saule, o tamsumo savo galvose,
neišprusimo. Bandos jausmo, paskalų, smegenų plovimo; kas keisčiausia, būtent
klebonas šioje istorijoje buvo tas, kuris mąstė racionaliai ir logiškai. Knyga
labai priminė H.Kent „Gerieji žmonės“, tad garantuoju, kam patiko ana, patiks
ir ši.
Pasikartosiu
– tai labai keista knyga. Kas tikitės daug veiksmo, slibinų skerdynių, kraujo,
kovos – to bus nedaug ir kiek kitokiomis aplinkybėmis. Kai ties knygos viduriu
maniau, kad ech... kaip man čia ją greičiau pabaigus, tai vėliau viskas stojo į
savas vietas ir skaityti pasidarė daug įdomiau. Man tiesiog patinka knygos,
kurios priverčia apie labai daug ką pagalvoti.
Dar
kartą didelis ačiū leidyklai Baltos lankos už proto
mankštą ir gražų tekstą! Beje,
jūsų vertėjai NUOSTABŪS. Reta leidykla leidžia knygas be korektūros
klaidų ir su stipriu vertimu.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
