Sakysit,
yra tobulų šeimų? Tokių, kuriose nėra paslapčių? Matyt ne veltui egzistuoja
posakis – nėra namų be dūmų. Visos šeimos turi savo dėmes, problemas; galbūt
asmenį, kurio niekas nekviečia į šventes , nes prisigeria ir daro nesąmones;
galbūt moterėlė, kuri mano,
kad niekas jos gyvenimo būdo nežino, o iš tiesų žino visi ir tai apkalbinėja už
akių... ir daug kitokių galimų variantų. Visos šeimos yra įdomios savaip. Apie
visas būtų galima parašyti gerą knygą arba sukurti puikaus siužeto filmą.
Buvusi
balerina Helena su šeima ir draugais po daug metų vėl atvyksta į Kiprą, ir vilą
„Pandora“, kurią jai prieš mirtį paliko jos krikštatėvis. Čia Helena sutinka
savo paauglystės meilę, o Pandora tarsi burbulas paslapčių, tarsi tik ir
laukia, kad jos visos bus atskleistos...
Kaip
simboliškai pavadinta vila. Esu visiškai tikra, kad Riley tą padarė sąmoningai.
Skaitai ir stebiesi – ar turės žmonės čia ramias atostogas, ar ir bus, kaip
diena, taip naujiena?
Pasakojimas
vyksta dviem perspektyvomis – pasakoja pati Helena; taip pat skaitome ir jos
trylikamečio šūnaus Alekso dienoraštį, kuris iš pat pradžių mane glumino. Vaiko
mintys buvo išdėstytos taip, jog maniau, kad skaitau kokio brandaus vyro
memuarus. Su keliais vaikiškais intarpais ir pasiguodimais dėl vaikiškų meilių.
Vėliau viskas paaiškėjo – Aleksas, nepaprastai protingas vaikas, tad jo
filosofiniai išvedžiojimai, pradžioje kėlę šypseną, vėliau man pradėjo patikti.
Ir tas
kaltės jausmas. Helena turi paslapčių, kruopščiai jas slėpė daug metų. Kodėl?
Kodėl mes slepiame dalykus, kurie įvyko prieš tai. Juk mus vyras ar nauja
moteris priima su visu bagažu. Bent jau taip turėtų būti. Ir kodėl Helena save
kaltino. Skaičiau ir stebėjausi, nes taip būtų elgusis moteris prieš šimtą ar
daugiau metų, o ne šiame tūkstanstmetyje. Pykau ant jos. Gera žmona, puiki
mama, jaunystėje mylėjo, darė klaidų. O kas jų nedaro? Moteriška ir beprasmiška
yra graužti save dėl dalykų, kurių tikrai negali pakeisti.
Romano
pradžioje, pripažinsiu, Riley rašymo stilius (kas nežinote, ji rašo į
diktofoną, vėliau, turi žmogų, kuris viską perkelia ant popieriaus ar į
kompiuterį) erzino. Net ir visi gana tikroviški ir natūralūs dialogai, seniau
mane taip džiuginę. Taip jau būna paskaičius daug sunkesnės literatūros...
Bet
kuriuo atveju, ši istorija buvo tikra atgaiva. Vasara, Kipras, įdomios šeimos
dramos ir paslaptys, viskas pinta perpinta... Lucinda Riley moka sukurti
istorijas taip, kad nesinori padėti knygos į šalį, kol neužverti paskutinio
puslapio. Buvo gera pabėgti nuo holokaustų ir inauguracijų. Vasariškas, ne per
saldus, bet pripažinsiu, ne pats geriausias jos darbas, nors padėti šalin,
pradėjus, nebenorėjau.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!