MERGINOS – Emma Cline

Visų pirma pradėsiu nuo paviršiaus, nekapstysiu giliai. Kai pamačiau šios knygos viršelį, jis man nieko nesakė. O juo labiau – visiškai nesuviliojo. Tik paskaičius aprašymą (prieš gaunant knygą iš savo Baltų lankų fėjos) supratau, kad vis tik man bus įdomu. Tada atsidariau goodreads puslapį. O ten – dar įdomiau. Visi vertinimai arba labai geri, arba labai blogi. Aha, mąstau, arba bus puiki knyga, mėgausiuosi skaitydama, arba eisiu Kalvarijomis ir sunkiai versiu puslapius. Mintyse meldžiausi ir vyliausi, kad būtų pirmas variantas. Ir neklydau. Bet apie viską po truputį.

Romanas pasakoja apie keturiolikmetę Evę, kuri gyvena 1969 metais Kalifornijoje su neseniai išsiskyrusia motina, lanko mokyklą, atrodo, yra visiškai paprasta paauglė. Tačiau kaip ir didelė dalis 
paauglių, ji jaučiasi pamiršta, nesuprasta ir nelaiminga, iki kol vieną dieną parke pamato merginų grupelę. Visiškai keistai susidėliojus aplinkybėms patenka į keistą sektą, komuną, vadinkime taip kaip norime, kuriai vadovauja Raselas. Visi jam puola po kojomis, visos merginos jį myli, o jis irgi dalina meilę, pažadus, emocijas ir reikliai vadovauja, bei, prireikus, merginas baudžia. Evė netrukus pasijaučia tarsi namuose – visi viskuo dalijasi, atrodo, lyg naujai jos atrasta vieta būtų tobulas priglobstis niekeno nemylimai paauglei.

Istorija parašyta labai jaunos amerikiečių autorės ir paremta tikrais faktais apie praėjusio tūkstantmečio aštuntąjį dešimtmetį siautėjusį serijinį žudiką Charles Manson’ą. Vos pradėjus skaityti romaną jungiausi googlę į pagalbą ir nemažai skaitinėjau. Iš tikrųjų realybėję moteris išnaudojęs ir viliojęs į sektą Charles (knygoje Raselas) vos pernai mirė kalėjime, kuomet daug metų jame sėdėjo. 

Pradžioje jam buvo paskirta mirties bausmė, tačiau, paskelbus ją nekonstitucine ir pažeidžiančia žmogaus teises, Kalifornijoje, Ch.Manson kalėjime turėjo praleisti visą savo gyvenimą.

Žinot, kai man kas pasako apie Kaliforniją, kad ech… kokia valstija… Los Andželas, svajonės, gražu, įdomu… mane apima visiškai kitokios emocijos. Kadangi yra tekę pabūvoti didelėje dalyje romane aprašytų vietų, galiu drąsiai pasakyti – jokioje šalyje nesijaučiau tokia nesaugi, kokia įbauginta, kokia  jaučiausi keliaudama šia valstija. Apie tai jau rašiau kelis atskirus įrašus, kam įdomu, sukelsiu nuorodas į komentarų skiltį. Kalbant apie knygą – toks San Franciskas, kokį pavaizdavo Emma Cline – yra ir po šiai dienai. Tokia Kalifornija – su kulkų suvarpytais langais, su nesaugiomis degalinėmis ir nejaukiais praeiviais… taip tebėra. O kai kam tai – svajonių išsipildymo valstija. Kontrastai ir tikriausiai, skirting žmonių lūkesčiai.

Pačioje knygoje veiksmas vyksta labai keistu tempu. Viskas tarsi sulėtinta. Tarsi jiems apsivartojus narkotikų, norima, kad ir skaitytojas į istoriją pasinertų panašiu tempu. Autorė labai daug smulkmenų atskleidžia iš anksto. Ir beveik nieko konkretaus iki pačios pabaigos, kol nepradeda aiškėti kas įvyko, kodėl, kada…

Mane visą romaną baugino ne pats Raselas, kaip personažas. Ne pats faktas, kad taip buvo vaizduojamas vienas žiauriausių pasaulyje egzistavusių nusikaltėlių; ne ne, ne tai. Mane kur kas labiau baugino tai, kaip lengvai buvo kontroliuojamos rančos merginos. Kaip užtekdavo vieno žvilgsnio ar prisilietimo ir jos darydavo viską, ko tik Raselui reikėdavo. Visos buvo tokios silpnos ir pažeidžiamos, kad tiesiog neįtikėtina, kaip jos visos atsidūrė tokioj vietoj tuo pačiu metu. Bet vėlgi, yra daug įtaigių žmonių. Ir labai daug silpnų, pažeidžiamų. Kad ir Evė, kurios mamai buvo svarbiau jos naujoji meilė, nei dukra. Pasijautė namie nereikalinga – nieko, bus reikalinga kitur. Ta dalis ir buvo pati baisiausia.

„Mano tėvams stigo švelnumo, tad vos atitokau iš nuostabos, kad kas nors bet kurią akimirką gali mane šitaip paliesti, kad prisilietimo dovaną gali gauti lyg niekur nieko, paprasčiausiai, lyg gabaliuką kramtomosios gumos. Tai buvo nepaaiškinama palaima“ (Apie plaukų pynimą.)
Knyga iki pačios pabaigos laikė mane prikausčiusi. Negalėjau patikėti dalykais, kuriuos skaičiau. Buvo baisu. Tikrai nuoširdžiai sakau, jaučiausi įbauginta. Ir emociškai paveikta. Esu toje kategorijoje, kuriems knyga labai patiko. Ir tikrai rekomenduoju, ypač visiems, kurie turi vaikų, ar ketina tokių turėti.

Mylėkite savo vaikus. Kalbėkitės su jais. Jei skiriatės su vyru/žmona, ieškotės naujos meilės, neleiskite, kad tai atsidurtų svarbesnėje vietoje, nei jūsų vaikas. Juk auginate žmogų. Asmenybę. Saugokite vieni kitus. Nes tokie dalykai, kokie vyko šiame romane, ar tiesiog Kalifornijoje prieš kelis dešimtmečius, gali nutikti bet kam. Istorija, deja, yra linkusi kartotis, ir kai vienus įkvepia geri žmonės ir gražios istorijos, kiti to įkvepimo semiasi iš pabaisų. Tad tiesiog, rūpinkitės savo vaikais. Apskritai, savo artimaisiais. Riba tarp gėrio ir blogio yra gerokai lengviau peržengiama, nei mums atrodo.

Leidyklos dovana.