Visų
pirma pradėsiu nuo paviršiaus, nekapstysiu giliai. Kai pamačiau šios knygos
viršelį, jis man nieko nesakė. O juo labiau – visiškai nesuviliojo. Tik
paskaičius aprašymą (prieš gaunant knygą iš savo Baltų lankų fėjos) supratau,
kad vis tik man bus įdomu. Tada
atsidariau goodreads puslapį. O ten – dar įdomiau. Visi vertinimai arba labai
geri, arba labai blogi. Aha, mąstau, arba bus puiki knyga, mėgausiuosi
skaitydama, arba eisiu Kalvarijomis ir sunkiai versiu puslapius. Mintyse
meldžiausi ir vyliausi, kad būtų pirmas variantas. Ir neklydau. Bet apie viską
po truputį.
Romanas pasakoja apie keturiolikmetę
Evę, kuri gyvena 1969
metais Kalifornijoje su neseniai išsiskyrusia motina, lanko mokyklą, atrodo,
yra visiškai paprasta paauglė. Tačiau kaip ir didelė dalis
paauglių, ji
jaučiasi pamiršta, nesuprasta ir nelaiminga, iki kol vieną dieną parke pamato
merginų grupelę. Visiškai keistai susidėliojus aplinkybėms patenka į keistą
sektą, komuną, vadinkime taip kaip norime, kuriai vadovauja Raselas. Visi jam
puola po kojomis, visos merginos jį myli, o jis irgi dalina meilę, pažadus,
emocijas ir reikliai vadovauja, bei, prireikus, merginas baudžia. Evė netrukus
pasijaučia tarsi namuose – visi viskuo dalijasi, atrodo, lyg naujai jos atrasta
vieta būtų tobulas priglobstis niekeno nemylimai paauglei.
Istorija parašyta labai jaunos
amerikiečių autorės ir paremta tikrais faktais apie praėjusio tūkstantmečio
aštuntąjį dešimtmetį siautėjusį serijinį žudiką Charles Manson’ą. Vos pradėjus
skaityti romaną jungiausi googlę į pagalbą ir nemažai skaitinėjau. Iš tikrųjų
realybėję moteris išnaudojęs ir viliojęs į sektą Charles (knygoje Raselas) vos
pernai mirė kalėjime, kuomet daug metų jame sėdėjo.
Pradžioje jam buvo paskirta
mirties bausmė, tačiau, paskelbus ją nekonstitucine ir pažeidžiančia žmogaus
teises, Kalifornijoje, Ch.Manson kalėjime turėjo praleisti visą savo gyvenimą.
Žinot, kai man kas pasako apie
Kaliforniją, kad ech… kokia valstija… Los Andželas, svajonės, gražu, įdomu…
mane apima visiškai kitokios emocijos. Kadangi yra tekę pabūvoti didelėje
dalyje romane aprašytų vietų, galiu drąsiai pasakyti – jokioje šalyje
nesijaučiau tokia nesaugi, kokia įbauginta, kokia jaučiausi keliaudama šia valstija. Apie tai
jau rašiau kelis atskirus įrašus, kam įdomu, sukelsiu nuorodas į komentarų
skiltį. Kalbant apie knygą – toks San Franciskas, kokį pavaizdavo Emma Cline –
yra ir po šiai dienai. Tokia Kalifornija – su kulkų suvarpytais langais, su
nesaugiomis degalinėmis ir nejaukiais praeiviais… taip tebėra. O kai kam tai –
svajonių išsipildymo valstija. Kontrastai ir tikriausiai, skirting žmonių
lūkesčiai.
Pačioje knygoje veiksmas vyksta
labai keistu tempu. Viskas tarsi sulėtinta. Tarsi jiems apsivartojus narkotikų,
norima, kad ir skaitytojas į istoriją pasinertų panašiu tempu. Autorė labai
daug smulkmenų atskleidžia iš anksto. Ir beveik nieko konkretaus iki pačios
pabaigos, kol nepradeda aiškėti kas įvyko, kodėl, kada…
Mane visą romaną baugino ne pats
Raselas, kaip personažas. Ne pats faktas, kad taip buvo vaizduojamas vienas
žiauriausių pasaulyje egzistavusių nusikaltėlių; ne ne, ne tai. Mane kur kas
labiau baugino tai, kaip lengvai buvo kontroliuojamos rančos merginos. Kaip
užtekdavo vieno žvilgsnio ar prisilietimo ir jos darydavo viską, ko tik Raselui
reikėdavo. Visos buvo tokios silpnos ir pažeidžiamos, kad tiesiog neįtikėtina,
kaip jos visos atsidūrė tokioj vietoj tuo pačiu metu. Bet vėlgi, yra daug
įtaigių žmonių. Ir labai daug silpnų, pažeidžiamų. Kad ir Evė, kurios mamai
buvo svarbiau jos naujoji meilė, nei dukra. Pasijautė namie nereikalinga –
nieko, bus reikalinga kitur. Ta dalis ir buvo pati baisiausia.
„Mano
tėvams stigo švelnumo, tad vos atitokau iš nuostabos, kad kas nors bet kurią
akimirką gali mane šitaip paliesti, kad prisilietimo dovaną gali gauti lyg
niekur nieko, paprasčiausiai, lyg gabaliuką kramtomosios gumos. Tai buvo
nepaaiškinama palaima“ (Apie plaukų pynimą.)
Knyga
iki pačios pabaigos laikė mane prikausčiusi. Negalėjau patikėti dalykais,
kuriuos skaičiau. Buvo baisu. Tikrai nuoširdžiai sakau, jaučiausi įbauginta. Ir
emociškai paveikta. Esu toje kategorijoje, kuriems knyga labai patiko. Ir
tikrai rekomenduoju, ypač visiems, kurie turi vaikų, ar ketina tokių turėti.
Mylėkite
savo vaikus. Kalbėkitės su jais. Jei skiriatės su vyru/žmona, ieškotės naujos
meilės, neleiskite, kad tai atsidurtų svarbesnėje vietoje, nei jūsų vaikas. Juk
auginate žmogų. Asmenybę. Saugokite vieni kitus. Nes tokie dalykai, kokie vyko
šiame romane, ar tiesiog Kalifornijoje prieš kelis dešimtmečius, gali nutikti
bet kam. Istorija, deja, yra linkusi kartotis, ir kai vienus įkvepia geri
žmonės ir gražios istorijos, kiti to įkvepimo semiasi iš pabaisų. Tad tiesiog,
rūpinkitės savo vaikais. Apskritai, savo artimaisiais. Riba tarp gėrio ir
blogio yra gerokai lengviau peržengiama, nei mums atrodo.
Leidyklos dovana.