Aš
visada labai skeptiškai žiūriu į knygas apie religiją. Nesvarbu kurią. O jei
dar Islamas! Juk tiek daug visko vyksta pasaulyje „Dievo vardu“, kad ta visa
veikla nei smagi nei gera bebūna... o ir mane auklėjo kaip katalikę. Atrodytų,
turėčiau tikėti vieną Dievą ir nieko daugiau. Bet aš taip negaliu. Man per
sunku, ypač suvokiant kiek blogų dalykų yra įvykdyta ir tebėra vykdoma to Dievo
vardu. Man labai patinka katedros,
bažnyčios, jų grožis, tačiau tuo pačiu suprantu, kad jas statant ir auksu
kalant visas tas sienas, žmonės badavo, mirė, šeimos kentėjo, o ypač niekuo
nekalti vaikiukai. Kodėl nebuvo galima tų auksų palupinėti ir Dievo vardu
žmonėms padėti?
„Ji
buvo išmokyta, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Ir vis dėl to ji negalėjo
patikėti, kad religinį mokymą, kuris motinai šventas, o tėvui kelia norą
plūstis, davė tas pats Dievas.“
Arba
tas pats musulmonų kraustymasis į Europą ir savo tiesų brukimas... juk turite
savo kultūrą, savo hidžabus, savo vargšes užguitas moteris, tai ir būkite...
mes atvažiavę į jūsų šalis jums nenurodinėjame, kaip elgtis... o jūs Alacho
žodį nešiojate prašyti ir neprašyti... aš esu labai šališka šiais klausimais ir
šioje vietoje sutapimais tikiu ne daugiau nei tuo, kad žmonės perskaito šventus
raštus ir juos supranta. Nesupranta. Tai yra gražių istorijų rinkiniai su
begalėmis metaforų. O jei gyventume vadovaudamiesi metaforomis, kažin ar
išgyventume.
„Trys
Ievos dukterys“ – romanas apie tris drauges. Perė visą gyvenimą abejoja. Net
tėvas vaikystėje jai yra sakęs, kad netikėtų tuo, ko nėra mačiusi, girdėjusi ir
lietusi. Šyryn – ateistė, ir kartais net gana skaudžiai nusistačiusi prieš
religijas, ypač Islamą. Ir trečioji – Mona. Nešiojanti hidžabą ir tuo
besididžiuojanti, ginanti savo religiją aršiai ir entuziastingai. O visas
merginas sieja ne tik religija, bet ir profesorius Azuras, kurio paskaitas apie
Dievą jos lanko.
Autorė
istoriją pasakoja dviem laikais ir daugiausiai kalba apie Perę. Perė
prisiminimais grįžta į Oksfordą prieš keliolika metų, kur ir sutiko drauges bei
jų visų gyvenimą pakeitusį profesorių. Profesorius arogantiškas,
provokuojantis, tačiau tuo tik dar labiau traukiantis visus, kuriems religija
kelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų.
Skaitydama
tikriausiai pirmą kartą mintis ir citatas braukiausi pieštuku ir klijavau
lipdukus. Religija čia dažniausiai nebuvo beprasmiškai kritikuojama, o labiau
aptariama mažiau ar daugiau argumentuotose diskusijose. Būtent skaitant šias
diskusijas ar Perės pamąstymus tų minčių ir radau labai daug. Ir tikrai
daugumai jų pritariau. Net ir kai kurioms Monos mintims. Bet tai nekeičia
fakto, kad žmonių tamsumas, nežinojimas ir laikymasis įsikibus į tradicijas
prie gero dažniausiai nepriveda.
„Dievobaimingųjų
tamsuoliškumas. Įsitikinimas, kad jų kelias tiesiausias, tik todėl, kad jie
gimė šioje kultūroje ir neprieštaraudami sutiko su viskuo, ko buvo mokomi. Ir
iš kur jie tokie tikri, kad jų tiesos pačios teisingiausios, juk jie mažai,
beveik nieko nežino apie kitas kultūras, kitas filosofijas, kitą mąstymą?“
Knygoje
vėl paliesta ir feminizmo bei moterų teisių tema. Ir nors viena pagrindinių
veikėjų yra nuoširdžiai tikinti musulmonė, vyrauja nuotaika, tarsi pati autorė
norėtų ištransliuoti mintis, kad vis tik nėra gerai elgiamasi su moterimis, kad
jos užguitos, nelaimingos... dažnai net išnaudojamos. Man buvo labai įdomu apie
tai skaityti. Apie gėdą kalbėti jei buvai išprievartauta ar buvo bandyta tą
padaryti... apie melus vaistininkui, neva mėlynės paaky atsirado nukritus.
Vyras yra viskas. Moteris yra niekas. Tokios tradicijos, jų reikia laikytis.
„Ar
tikėjimas – vienintelis beteisių moterų jėgų šaltinis vyrų vyrams sukurtoje
visuomenėje, ar jis - tik dar vienas
įrankis priversti moteris paklusti?“
Šioje
knygoje buvo labai daug kartų paminėta, kad klausimai visada yra svarbiau, nei
atsakymai. Ir iš esmės, tai bet kurios filosofijos pagrindas. Visi sakė tą
patį, ir Sokratas, ir Aristotelis... nesvarbu koks laikmetis ar situacija. Tad
skaitant šį romaną, patikėkit, klausimų kils ne vienas ir ne du. Skaičiau su
dideliu malonumu. Mąsčiau daug, kai neskaičiau. Noriu diskutuoti, noriu
kalbėti, ir noriu, kad žmonės būtų atviresni viskam. Nes tradicijos turi būti gerbiamos,
bet vadovautis sveiku protu dar niekam nepakenkė...
Leidyklos dovana.
