Ar jums yra buvę taip, kad skaitydami
pajaučiat šiurpuliukus nuo kalbos grožio ir to, kaip sudėlioti sakiniai? Net
jei pasakojama apie skausmingus dalykus, ar jus veikia tiesiog paties teksto
grožis, žodžių parinkimas, panaudotos stilistinės priemonės? Ta visa bendra visuma,
kuomet tekstas iš paprastos istorijos virsta į brandžią, tvirtai suaustą ir
subtilią tuo pačiu metu...
Jun Ling – kinė, vienintelė
išgyvenusi vienoje iš japonų darbo stovyklų, atvyksta į Malają pas japoniškų
sodų meistrą Aritomo. Ji pasiryžusi išsiprašyti to, kad jis jai sukurtų tikrą
japonišką sodą jos sesers atminimui. Tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Jun
Ling nekenčia japonų, o ir už krūmelių sodinimo ir medžių genėjimo slepiasi
gerokai daugiau, nei galėtume numanyti...
Visa istorija pasakojama dviem
skirtingais laikotarpiais – praeityje, kai tik Jun Ling atvyko pas Aritomo, ir
vėliau, kai po daugelio metų teisėjavimo ji išeina į pensiją ir grįžta į Vakaro
Miglų sodą...
Jau esu ne kartą minėjusi, kaip man
patinka knygos apie menininkus. Ir visai nesvarbu, ar tai dailininkas, ar
tapytojas ar sodų kūrėjas, kaip kad šiuo atveju. Viskas apie jo meną papasakota
subtiliai, o kadangi kalbama per gamtos prizmę, buvo sunku nesižavėti ir
ilgesniais aprašymais ar filosofinėmis diskusijomis. Galiu užtikrintai
pasakyti, jog Aritomo buvo pats įdomiausias veikėjas šioje istorijoje. Jis man
priminė mano sūnėną, kuris yra ne kartą sakęs, kad jei neturi nieko protingo
pasakyti, geriau patylėk. Toks man pasirodė ir garsusis sodų meistras. Personažas
įtaigus ir vis priverčiantis spėlioti – kodėl, kaip, su kuo?
Įtikinamai papasakota istorija. Ir
verkiau, ir šiaip graudinausi, praplėčiau istorijos žinias, nors japonų
žiaurumas ganėtinai garsus ir po daugelio metų... buvo bent pora vietų, kur jau
buvo net sunku skaityti, bet vis tik prisiverčiau, nes tai tik sustiprino
įspūdį.
„Nes kas gi yra žmogus be atminties?
Tarp pasaulių paklydęs vaiduoklis, neturintis nei savasties, nei ateities, nei
praeities.“
Ar galima nekęsti ir neatleisti tau
nieko nepadariusiems žmonėms, vien todėl, kad jų tautiečiai tau sugriovė
gyvenimą? Kaip su tuo pykčiu, nesibaigiančia neapykanta gyventi? Kaip judėti
toliau... kaip atiduoti pagarbą, kai tave verčia tą daryti, ir kaip išmokti
gerbti savo priešą? O galbūt jis nėra priešas? Gal tiesiog nepažįsti žmogaus?
Begalės klausimų ir tik keli
atsakymai. Užrištomis akimis Jun Ling keliavo į mirties stovyklą, užrištomis,
ar bent jau užmerktomis galima jausmingai nukeliauti per šio romano
puslapius... kad stipriau išjausti, suprasti, iš nuspręsti, kada jau verta
paleisti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
